Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį.
Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.
Van Hautenai,
esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs žmogus, bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda. Nenoriu prašyti jokios paslaugos, bet jeigu turi laiko, – o aš mačiau, kad jo turi marias, – sakau, gal parašytum Heizelei nekrologą. (...)
Štai ką rašau apie Heizelę.
Kone kiekvienas trokšta palikti pasaulyje kokią žymę. Užrašyti palikimą. Apgauti mirtį. Visi norime, kad mus kiti prisimintų. Ir aš noriu. Labiausiai bijau tapti dar viena neprisimenama auka sename ir negarbingame kare su liga. Aš noriu palikti žymę.
Bet, van Hautenai, žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai. (...)
Heizelė kitokia. Seni, ji vaikšto nerūpestingai. Ji vaikšto žeme nerūpestingai. Mat Heizelė žino tiesą: pasaulį mes galime ir nuskriausti, ne tik jam padėti, bet veikiausiai nepadarysime nei to, nei to.
Žmonės sakys, kaip liūdna, kad ji palieka mažesnį randą, kad mažai kas ją prisimena, kad ji buvo mylima stipriai, bet ne plačiai. Bet, van Hautenai, nė kiek ne liūdna. Tai pergalė. (...)
Po to, kai sužibau darant pozitronų emisijos tomografiją, įsmukau pas ją į ISS. Ji gulėjo be sąmonės. (...) Tačiau jos ranka tebebuvo jos ranka, šilta, nagai nudažyti tamsiai mėlyna, beveik juoda spalva, aš tik laikiau jos ranką, stengdamasis įsivaizduoti pasaulį be mudviejų, ir gal akimirką buvau toks geras, kad tikėjausi ją numirsiant ir nesužinosiant, jog ir aš mirsiu. Bet paskui užsinorėjau daugiau laiko, kad galėtume vienas kitą pamilti. Manau, šis noras išsipildė. Aš palikau savo randą. (...)
Ogastas